Pasaulį išgelbėti galime tik mes patys!
Šiuo metu mūsų planeta išgyvena sudėtingą ir daug jėgų reikalaujantį išbandymą – pandemiją. Visiems įsakyta būti namuose. Daugelis dirba nuotoliniu būdu. Keista važiuoti automobiliu ir matyti žmones, apsidengusius kaukėmis, apima jausmas, lyg būtum kokiame apokaliptiniame filme. Šis problemiškas pandemijos laikotarpis iš esmės pakeis pasaulį ir kiekvieno iš mūsų vertybes. Deja, kai kurie nesuvokia šios grėsmės masto. Taip norisi tokiems skeptikams atverti akis ir padėti suprasti, kad tai, ką dabar patiriame, yra lemtinga. Šio straipsnio tikslas ir yra paraginti žmones rimčiau vertinti dabartinę situaciją bei priversti susimąstyti apie pandemijos pasekmes.
Kai žinios apie šį virusą pasiekė internetą, daugelis žmonių ligos nesureikšmino ir galvojo, kad prasidėjęs Kinijoje, ten jis ir liks. Visa ši situacija buvo išjuokiama. Atsimenu, viskam prasidėjus, „delfi.lt” skaičiau straipsnį „Kinija imasi drastiškų priemonių: gatvėje nepaklūstančius karantinui gaudys žvejybiniais tinklais.” Straipsnyje buvo nuorodos vaizdo įrašų, kuriuose nufilmuota, kaip bėgančius nuo tinklų žmones gaudo uniformuoti medikai. Žiūrėdama šiuos vaizdo įrašus galvojau, kad jie išprotėjo. Bėgant laikui visa tai, apie ką skaičiau, tapo mano kasdiene realybe. Balandžio pradžioje paplito lietuvio darytas vaizdo įrašas, kuriame nufilmuota, kaip prie jo namo medikai gaudo bėgantį žmogų. Tai nebesukėlė juoko. Susimąsčiau apie tai, kad žmonės, apimti baimės ar būdami cinikai, visiškai negerbia savo šalies įstatymų.
Vis dėlto šis virusas daug ko išmokė. Pasaulio žmonės daugiau dėmesio skiria asmens higienai: jie dažniau plauna rankas, stengiasi neliesti savo veido, užsidengti burną, kai kosėja ar čiaudi. Be to, valandos, praleistos namie be draugų, privertė susimąstyti, kokios yra žmogaus vertybės ir kas teikia daugiausiai laimės. Dažnas mokinys dabar sako, kad noriai eitų į mokyklą, o ne būtų namie. Galiu visiškai su tuo sutikti ir aš. Noriu visiems žmonėms, išgyvenantiems karantiną, palinkėti stiprybės. Pati žinau, kad kelias savaites sėdint namie nebesinori nei dirbti, nei sportuoti – labai lengva prarasti valią. Kai mane užplūsta tokios mintys, pagalvoju apie Lietuvos Holokausto aukas arba tremtinius, gyvenusius žiauriomis sąlygomis, nežinojusius, kada viskas baigsis, bet vis tiek turėjusius vilties. Mes galime išgelbėti viso pasaulio žmones vien būdami namie! Vertinkime tai, nepasiduokime apatijai ir prisiminkime, kiek dalykų mus šis virusas išmokė.
Mane piktina ir liūdina tai, kad dauguma žmonių nesupranta pandemijos svarbos ir nesilaiko karantino taisyklių. Lietuvos valdžios nuosprendžiai yra itin švelnūs palyginti su kitomis šalimis. Blogerio Artūro Kudelko naujame įraše skaičiau apie jo patirtį, sergant COVID 19. Artūras yra apkeliavęs visą pasaulį, bet įraše palygina Peru ir Lietuvos padėtį. „Peru gyvena 32 milijonai žmonių. Šiandienos rezultatai – 2561 koronaviruso atvejų. Lietuvoje šiuo metu gyvena – 2.7 milijonai. Šiandienos rezultatas – per 1000 sergančių. Kodėl toks nedidelis skirtumas tarp tokių skirtingu šalių?” Blogeris pasakoja, kad Peru lauke galima būti tik iki 16 val., vaikščioti tik po vieną. Be to, moterys gali išeiti lyginėmis savaitės dienomis, o vyrai – nelyginėmis. Visur važinėja policija, įvesta komendanto valanda. Net jei tai labai ekstremalu, manau, kad tai vienintelis būdas sustabdyti šį virusą. Todėl, manau, ir lietuviams turėtų būti įvesti griežtesni apribojimai kovojant su šia katastrofa.
Kai kitą kartą pamatysiu draugus, atsisveikindama apkabinsiu juos daug stipriau. Tikiuosi, kad kai viskas baigsis, žmonės nepamirš to, ką išgyveno, ir labiau vertins paprastus dalykus. Visi turime suprasti, kad jei sąžiningai laikysimės taisyklių, pandemija praeis daug greičiau ir gal net galėsime vasarą keliauti. Deja, COVID 19 virusą galima palyginti su drugelio efektu. Niekada nežinai, kokia smulkmena sukels katastrofą visame pasaulyje.
Milda Gadliauskaitė,
II dv gimnazijos klasės mokinė
Pasauli, laikykis!
Aš užmigau viename pasaulyje, o atsibudau kitame. Disnėjus staiga nustojo būti pasakiškas.
Paryžius jau neberomantiškas miestas. Niujorkas jau nebe svarbiausias didmiestis, Didžioji
Kinijos siena jau nebe tvirtovė, Meka – tuščia. Apsikabinimai ir bučiniai tapo ginklais, o tai,
kad nelankome senelių ir draugų, parodo, kaip smarkiai juos mylime. Uždangstyti skubančių
praeivių veidai… Atrodo, kad visas pasaulis per kelias dienas sugebėjo transformuotis ir
pereiti į virtualios realybės platformas.
Šiuo metu visi išgyvename sunkų laikotarpį, kai beveik kiekvieną dieną sprendžiame įvairias
problemas. Vieniems didžiausia tragedija yra ištisas dienas tūnoti namuose, kitiems – dirbti
nuotoliniu būdu, tretiems apskritai neturėti, ką veikti. Tačiau nereikia liūdėti, juk esame
sveiki ir gyvi. O kiekvieną dieną girdime, kiek daug žmonių pasaulyje miršta! Miršta
žmonės ir Lietuvoje. Senoliai dėl šio viruso panikuoja, nes apie jį per žinias yra pranešama
baugiu balsu, ,,kvadratinėmis‘‘ akimis. Tai tikrai labai gąsdina.
Rašiau apie blogąją situacijos patirtį, bet yra ir geroji. Juk būtent dabar mes galime daugiau
laiko skirti sau, apmąstyti savo poelgius, apskritai suprasti, kas yra tikrosios vertybės. Galų
gale atrandame daug naujų pomėgių ar pastebime tai, ko anksčiau nematydavome, nors tai
mums buvo prieš nosį.
Žinoma, šventės šiemet buvo kitokios, kaip ir pats pavasaris, kaip ir pats pasaulis. Tačiau dėl
to nereikia liūdėti, nes viskas pasibaigs. Todėl visiems žmonėms noriu palinkėti kantrybės ir
suprantingumo, nes jeigu saugosime ne tik save, bet ir kitus, – pasaulis pasveiks daug
greičiau, negu mes manome!
Ieva Kazlauskaitė,
I ki2 gimnazijos klasės mokinė
Pasaulis šiandien: tikra ir tariama grėsmė
Dėl staigaus COVID-19 viruso išplitimo pasaulyje vyrauja sumaištis, nerimas. Todėl
norėčiau į šią problemą pažvelgti truputį kitaip ir pasvarstyti, ar tikrai šis virusas vertas
tokios didelės panikos ir baimės, kokią žmonės jam jaučia.
Pirmiausia norėtųsi akcentuoti, kad šis virusas yra ne gyvūnų, o žmonių problema, todėl
keturkojai tikrai neturėtų būti išmetami į gatves ir apskritai jų nereikia bijoti. Neseniai
svetainėje 15 min.lt. skaičiau straipsnį ,, Lietuvos veterinarai: gyvūnai koronavirusu neserga
ir jo neplatina”. Jame parašyta , kad žmonės bijodami COVID-19 savo augintinius tiesiog
išmeta, atiduoda į prieglaudas arba – dar blogiau – gyvūnai yra žudomi. Įvairiais tyrimais
įrodyta, jog šunys nei virusu užsikrėsti, nei jo platinti negali. Vieninteliam šuniui Honkonge
tyrimais nustatyti COVID-19 pėdsakai kvėpavimo takų mėginyje, kuris buvo tiriamas, nes
abu jo šeimininkai sirgo. Dar kartą atlikus tyrimą įrodyta, kad šuo neturėjo jokių šiai ligai
būdingų simptomų ir ligos neplatino. Taigi keistas žmonių elgesys parodo, jog apimti baimės
jie daro viską, kad tik išsigelbėtų, net jeigu jų metodai yra absurdiški.
Turbūt dabar labiau negu kada nors anksčiau susimąstome, ko mes netenkame ir ką gauname,
kai turime sėdėti užsidarę namuose ir į lauką galime eiti tik būtiniausiu atveju. Anksčiau
daugelis pasvajodavo , kad būtų gerai, jei tik galėtų neiti į darbą ar mokyklą! Tačiau dabar,
kai šis noras išsipildė, tie patys žmonės pakeičia savo tariamą svajonę ir kuo greičiau nori
ištrūkti iš namų, kad net ir į tas nelemtas mokyklas ar darbus. Karantino metu suprantu, kiek
mažai laiko praleidau su savo tėvais, sese . Anksčiau man daugiausiai rūpėjo mokslas,
draugai ir internetas, o šeima buvo įtalpinama į tarpus, pertraukas tarp šių trijų dalykų.
Manau, jog šis laikotarpis yra pakankamai sveikas mums, tuo labiau, kad jis paskatina mus
vertinti tai, ką dėl jo praradome ar net gavome.
Galiausiai norėčiau pasakyti, jog šis neįprastas laikotarpis bus labai gera pamoka mums ir
mūsų būsimoms kartoms. Manau, jog tikrai joms padėsiu suprasti laisvės ir buvimo kartu
svarbą. Tikiuosi, jog šis virusas greit pasibaigs ir žmonės išmoks karantiną kaip pamoką ir
neišprotės nuo dažnai perdėtos baimės.
Lukas Mieliauskas,
I ak gimnazijos klasės mokinys
